^Back To Top
foto1 foto2 foto3 foto4 foto5

SFbBox by debt consolidation

Tinklaraščiai

Erasmus+

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 82 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Suaugusiųjų mokymas

Pamokų laikas

1.   8.00 - 8.45      (pertr. 10 min.)

2.   8.55 - 9.40      (pertr. 20 min.)

3.   10.00 - 10.45  (pertr. 10 min.)

4.   10.55 - 11.40  (pertr. 30 min.)

5.   12.10 - 12.55  (pertr. 10 min.)

6.   13.05- 13.50  (pertr. 10 min.)

7.   14.00 - 14.45  (pertr. 10 min.)

8.   14.55 - 15.40

PAMOKŲ LAIKO GRAFIKAS
SUAUGUSIŲJŲ KLASĖSE

Tvarkaraščiai ir grafikai

Suaugusiųjų klasių tvarkaraštis

Neformaliojo ugdymo tvarkaraštis

Konsultacijos

Ugdymo proceso trukmė

„JoMo“

Barselonoje, saulės mieste, gruodį

Sekmadienio popietę lėktuvo ratai sunkiai dunkstelėjo, keleivius stipriai supurtė ir jau stovėjome Ispanijos žemėje. O gal teisingiau būtų teigti, kad Katalonijos – unikalios, nepriklausomybės siekiančios valstybės – žemėje. Mūsų, dešimtokų, direktoriaus V. Padriezo ir skaityklos vedėjos O. Kluodienės tikslas – Barselona, miestas, kuriame iškilę modernūs, fantastiniai architekto Gaudi statiniai, auga mandarinai, skraido papūgos ir kalėdinės dekoracijos šnara švelniame Viduržemio jūros vėjyje.

Buvo taip šilta... Nedvejodami nusikratėme striukių ir storų megztinių. Susispaudėme į metro traukinį, už lango greitai vienas kitą mainė vaizdai – sausos pakelės žolės, nuo laiko išblukę grafičiai ant viadukų ir kažkada buvusių pastatų sienų ir šviesūs daugiaaukščiai gyvenamieji namai. Gatvės muzikantai ėmė groti vagone ir mus užpildė pietietiška dvasia. Iš stoties iškilome į saulės šviesą ir pats pirmasis pastatas, atsidūręs prieš akis buvo viešbutis, įrengtas Antoni Gaudi projektuotame pastate. Keistos, apvalios pastato linijos ir neįprasti iškilimai nuteikė, kad pažinsime Barseloną kaip visai kitokį ir atskirą pasaulį. Kol susiradome viešbutį ir įsikūrėme, jau sutemo, tačiau energijos pilni patraukėme į miestą. Praėjome centrinę gatvę La Rambla, Katalonijos aikštę, centrine gatve pasiekėme paminklą Kristupui Kolumbui ir Mažają Barseloną. Šalia – Barselonos uostas. Moderniu tiltu persikelėme į aikštelę. Susėdome ant medinės aikštelės grindų ir stebėjom juodame vandenyje šokčiojančius miesto šviesų atspindžius. Lėtai sukosi plūduriuojančios baltos skulptūros, mirgėjo tai oranžinė, tai melsva spalva, o tolumoje buvo matyti Montdžiuiko kalnas, kurį dar lankysime. Oras puikus, aplink skambėjo žmonių pašnekesiai ir juokas. Nesinorėjo keltis. Atrodo, žiūrėti į vandenį būčiau galėjusi ir visą naktį.

Kitą dieną siauromis senamiesčio gatvelėmis tarp aukštų senoviškų pastatų su įmantriomis detalėmis, mandarinų medžių ir palmių pasiekėme patį lankomiausią objektą – Sagrada Familia arba Šventosios Šeimynos bažnyčią. Kol pakliuvome į vidų, teko palaukti, bet vaizdas atpirko laukimą – kolonos, primenančios medžių kamienus, stiebiasi į patį viršų, didžiuliai vitražai, atrodytų, iš primityvių formų ir nesudarantys jokio bendro paveikslo, bet kuriantys nuostabius šviesos ornamentus. Bažnyčia neprimena jokios kitos anksčiau matytos - unikali, moderni, todėl tokia išskirtinė. Liftu pasikėlėme į vieną iš bokštų. Atsivėrė viso baltai geltono miesto panorama. Negalėjai nepastebėti žalumos, besiskverbiančios pro pastatų šonus, besistiebiančios virš namų stogų. Nė į galvą neateitų, kad čia gruodis. Nusileisti į apačią reikėjo įvijais siaurais laiptais. Jie ne iki galo sujungti – centre per visą bokšto aukštį besitęsianti kiaurymė, kurioje gali pamatyti palinkusių draugų galvas viršuje arba apačioje. Kuo greičiau lipau, tuo labiau sukosi galva. Šventos Šeimynos bažnyčia paliko didelį įspūdį. Ji nepanaši į jokią kitą bažnyčią, pilna keistų skulptūrų ir vis dar statoma. Man patiko idėja – bažnyčia statoma iš pinigų, gaunamų už bilietus ir ją projektuoja architektai, dirbantys savaip, jau ne pagal Gaudį. Pasirodo, jie taip išpildantys statytojo norą, kad šios bažnyčios kūrime žmogus atsiskleistų kaip savą stilių turintis kūrėjas. Vėliau pasivaikščiojome po senamiestį, ypač po mažesnes gatvės, kuriose turistų beveik nebūna. Barselonos turgus – didelė, spalvinga, dinamiška prekybos vieta. Iš visų pusių girdisi šūkčiojimai, kviečiantys prieiti, kvepia prieskoniai, vilioja švieži vaisiai, toliau matyti didelės žuvys. Daugybė žmonių ir gatvės muzikantas. Su keliomis mergaitėmis ir mokytoja O. Kluodiene dar užėjome į seną gotikinę bažnyčią. Vakare su draugais aplankėme akvariumą. Atrodė, kad nedaug jėgų beturime ir dar abejojome, ar verta eiti, bet spalvingos žuvytės melsvame vandenyje atpalaidavo, ir mintys apie skaudančias kojas greitai išgaravo. Važiavome stikliniu tuneliu, o aplinkui didžiuliame akvariume plaukiojo sukumpę rykliai, kelios dešimtys rajų ir keistos didelės žuvys. Į tą tunelį ėjome kelis kartus ir juokėmės kaip maži vaikai.

Kitas rytas buvo labai gaivus ir žadėjo gražią dieną. Siauromis gatvelėmis ir vis neatsistebėdami senų pastatų aukščiu, pasiekėme Guell parką, suprojektuotą to paties architekto A. Gaudi. Šis parkas – gamtos ir architektūros harmonija. Daugybė palmių, krykštaujančios žalios papūgėlės ir spalvotos mozaikos iš skirtingų keramikos dirbinių. Ilgas margas suoliukas, keistų formų, pasakų namelį primenantis paties Gaudi būstas, pasvirusios raitytos kolonos – viskas vertė jaustis kaip keistame rytietiškame pasaulyje, kuriame senovė pinasi su futurizmu. Niekur neskubėjome ir grožėjomės vaizdais. Metro traukiniu pasiekėme pirmąją dieną matytą Montdžiuiko kalną. Užkilome į jį. Į viršų kelią rodė keturios didelės kolonos, dėmesį atkreipė didelis fontanas. Visur dailiai žaliavo gyvatvorės ir šviečianti saulė mėtė šešėlių ornamentus. Ant kalno – olimpinis miestelis, olimpinės ugnies fakelo formos bokštas ir olimpinis stadionas. Mums pasisekė, kad visur beveik nebuvo žmonių. Oras taip pat buvo gražus ir viską apžiūrėti galėjome nesistumdydami su kitais turistais. Toliau paėjus atsivėrė saulės apšviesta miesto panorama. Vakarą galėjome leisti kaip norėjome. Tad keliese dar aplankėme P. Picasso muziejų. Jo darbai paliko didelį įspūdį. Man patiko tai, kaip šis menininkas gilinosi į savo kūrinius – nupiešdavo po kelis, kartais net dešimt, to paties piešinio variantų, kad rastų tinkamiausią.

Laikas išvykti atėjo greitai. Bet kartu atrodė, kad Barselonoje mes jau seniai – tiek spėjome čia patirti ir pamatyti. Ši kelionė man labai patiko, kaip ir visos, kuriose yra tikri draugai ir geri vadovai. Džiaugiuosi, kad miestą galėjau pažinti iš įvairiausių pusių – pamatyti, kokie draugiški čia žmonės, pajusti, kokia didinga architektūra, beveik paliesti Picasso įkvėpimą, užuosti galybę spalvotų prieskonių, Viduržemio jūros vandenis, pasiklausyti papūgų čiulbėjimo ir pajusti tikrą saulę gruodį.

 

Aušrinė Kurgonaitė, II a klasė


Skaitmeninių „Vyturio“ knygų biblioteka

Copyright © 2013. Email Marketing Rights Reserved.


Facebook